Geros savijautos biblija

Dr. Mosarafas Ali gimė Indijoje, studijavo mediciną Delio universitete, mokslus tęsė Maskvoje – mokėsi akupunktūros, pulso diagnostikos, iridologijos, liežuvio diagnostikos ir hipnozės. Grįžęs į Delį įsteigė pirmąjį pasaulyje Integruotos medicinos centrą. Dirbdamas Indijoje studijavo ajurvedos, junanio mediciną, jogą ir marmos terapiją. 1998 m. atidarė savo Integruotos medicinos centrą Londone. Dr. Ali parašė aštuonias knygas sveikatos priežiūros temomis. Šeimos gydytoju jį pasirinko žymūs žmonės - Jo Karališkoji Aukštybė Velso princas, Sylvesteris Stallone, Morganas Freemanas, lordas Andrevv Lloydas Weberis, Kate Moss. Knygoje „Geros savijautos biblija“ daktaras Ali rašo apie tai, kaip susieti oficialiąją, alternatyviąją ir tradicinę mediciną ir sujungti į vieną gyvensenos programą, paremtą per 20 metų sukaupta patirtimi ir jau kuris laikas plėtojamą jo Integruotos medicinos centre. Integruota sveikatos priežiūra pagrįsta požiūriu, kad kiekvienas žmogus yra unikalus. Atsižvelgiama į unikalią fizinę, psichinę ir dvasinę kiekvieno asmens sąrangą jo gyvenamosios aplinkos sąlygomis. Svarbiausia, kad toks požiūris skatina kiekvieną iš mūsų prisiimti didesnę atsakomybę už savo sveikatą, nes tai neatsiejama mūsų pačių gyvenimo valdymo dalis. Todėl tikrai prasminga naudotis visomis įmanomomis ne tik oficialiosios Vakarų medicinos, kuri, be abejo, per pastaruosius 100 metų padarė tikrų stebuklų, žiniomis ir gebėjimais, bet ir daugybės skirtingų kultūrų tradicijomis bei šaltiniais. Daktaras Ali paaiškina, kad dažniausiai organizmas ištikus krizei pats moka gyti, jei tik jam šiek tiek padedama, ir nebūtinai reikalauja intervencijos. Knygoje gausu konkrečių patarimų, kaip gydytis ištikus vienai ar kitai negandai. Plačiai propaguojami tokie metodai, kaip mitybos režimas, mankšta (ir joga), masažas, gydymas vaistažolėmis ir homeopatija – pateikiama konkrečių pratimų, receptų ir pan. Aptariami dažniausiai šiuolaikinius žmones varginantys negalavimai – širdies ir kraujagyslių, nervų sistemos, virškinimo, lytinės funkcijos sutrikimai, nuovargis, nemiga, grybelinės ligos ir daugelis kitų. Knyga „Geros savijautos biblija“ puikiai papildo pastaruoju metu sparčiai augančią gausybę patarimų bei pamokymų, kuriais gali naudotis visi besidomintys savo sveikatos priežiūra. Iš anglų kalbos vertė Rūta Tumėnaitė TurinysTURINYS Padėkos  8 Įvadas  9 I  dalis. PAGRINDAI 1  skyrius. Kas yra integruota sveikatos priežiūra?  16 2  skyrius. Medicinos istorija  26 3  skyrius. Kaip veikia organizmas  38 II  dalis. SVEIKATINIMAS 4  skyrius. Sveikatinimas  50 5  skyrius. Mityba  61 6  skyrius. Mankšta ir poilsis  71 7  skyrius. Masažas ir raumenys  94 8  skyrius. Savitos asmenybės  103 9  skyrius. Protas  111 10  skyrius. Kaip apžiūrėti save  123 III  dalis. KAI UŽKLUMPA BĖDOS 11  skyrius. Kaip atkurti sveikatą  142 12  skyrius. Energija  152 13  skyrius. Kraujotakos sistema  160 14  skyrius. Kvėpavimo sistema  168 15  skyrius. Raumenų ir griaučių sistema  177 16  skyrius. Neurologinė sistema  190 17  skyrius. Psichologinės problemos  204 18  skyrius. Hormoninė ir reprodukcinė sistema  214 19  skyrius. Virškinimo sistema  228 20  skyrius. Gyvybės palaikymo sistema  239 21  skyrius. Imuninė sistema  250 22  skyrius. Dvi pagrindinės ligos žudikės  256 23  skyrius. Prognozė  269 IštraukaOficialiosios medicinos trūkumai Norint suprasti kai kuriuos oficialiojo požiūrio trūkumus, reikia trumpam atsigręžti į medicinos istoriją (išsamesnė apžvalga pateikiama 2 skyriuje). Graikų laikais ligos buvo skirstomos į kategorijas pagal labiausiai pažeidžiamus organus. Pneumonija paveikia plaučius, gastritas - skrandį, dermatitas - odą ir t. t. Po daugelio šimtmečių, kai mokslas nustatė kai kuriuos patogenus, arba ligos sukėlėjus, atsirado tokie pavadinimai kaip bakterinė dizenterija, streptokokinė / virusinė / grybelinė infekcija ir pan. Vėliau imta vadinti ligas pagal jas atradusių asmenų pavardes, pavyzdžiui, Parkinsono liga ir Bello paralyžius. Šiais laikais naujos ligos nebeįvardijamos. Viskas vadinama sindromais, arba simptomų deriniais, kaip antai įgytasis imuniteto stokos sindromas (AIDS), Dauno sindromas, lėtinio nuovargio sindromas (LNS) ir priešmenstruacinis sindromas (PMS). Pavyzdžiui, LNS būdingas nuovargis, depresija, raumenų skausmas, atminties sutrikimas, panikos atakos, nusilpsta imuninė sistema, vargina galvos skausmai, svaigimas, virškinimo problemos ir taip toliau (žr. 12 skyrių). Šie simptomai priklauso nuo skirtingų organų ir sistemų, pavyzdžiui, smegenų, raumenų, imuninės sistemos, virškinimo sistemos ir kraujotakos sistemos. Taigi, tai aiškus pavyzdys, kad ligos procesas apima visą organizmą. Tada paaiškėja, kad taip yra sergant dauguma ligų. Peršalus apima mieguistumas, peršti gerklę, varva nosis, skauda galvą, dingsta apetitas, bet tarp šių simptomų lyg ir nėra ryšio. Tai sindromas. Paprastos ligos, net ir apimančios vieną organą, paveikia visą organizmą. Tonzilitas, apendicitas ir tuberkuliozė yra sindromai, nes tokie simptomai kaip karščiavimas, galvos skausmas, pykinimas ir mieguistumas kyla ne vien dėl pažeisto kurio nors organo. Žinoma, būtent taip tradicinės medicinos praktikai visada nustatydavo ligas. Medicina apsuko ratą. Tačiau ši evoliucija turėjo pražūtingų padarinių. Toks skirstymo į kategorijas procesas ilgainiui atitraukė oficialiosios medicinos dėmesį nuo sveikatos ir nukreipė prie ligos. Niekas nemoka skirstyti į kategorijas sveikatos, taigi, ji nedera su oficialiąja medicina. Tiesą sakant, oficialiajai medicinai iš pat pradžių rūpėjo tik gydyti simptomus (alopatinis metodas), todėl sveikata ir nebuvo tyrinėjama, nes nekelia simptomų, kuriuos reikėtų gydyti. Dar vienas oficialiosios medicinos trūkumas yra pats mokslas, kuriuo ji paremta. Nuo Renesanso oficialioji medicina pradėta studijuoti remiantis chemijos, fizikos, matematikos, biochemijos, biofizikos ir pačių įvairiausių derinių fundamentaliaisiais mokslais. Medicinos tyrimai buvo atliekami mokslinėmis priemonėmis, siekiant nustatyti skaičius ir konkrečius faktus. Pradėta viską matuoti: kraujo pH vertę, kraujo ląstelių kiekį - visas organizmo konstantas. Viskas virto skaičiais ir parametrais. Viskas buvo chemiškai analizuojama, fiziškai fiksuojama ir matematiškai apskaičiuojama. Todėl žinios, paremtos šimtmečiais kaupta patirtimi ir stebėjimais, buvo nustumtos į šalį ir liko tradicinei medicinai. Tačiau organizme daug ko neįmanoma išmatuoti. Pavyzdžiui, niekaip neįmanoma išmatuoti psichikos. Dėl to per medicininės fiziologijos, disciplinos, kuri iš pradžių buvo sukurta tyrinėti physis, kursus šiais laikais nenagrinėjama nieko, kas susiję su psichika. Prieinama iki nervinių ląstelių funkcijų, bet psichologinis, arba mąstymo, procesas neįtraukiamas. Mokydamiesi anatomijos studentai nagrinėja kaulų struktūrą, tačiau nesigilina į raumenų funkcijos smulkmenas, nors raumenys sudaro daugiau kaip 60 procentų kūno svorio. Kursas apie raumenų veiklą tik pastaraisiais metais įtrauktas j sporto medicinos programą. Be to, neįmanoma išmatuoti ir žmonių kūno konstitucijos įvairovės, todėl ji irgi nestudijuojama ir beveik neįtraukiama į medicinos praktiką, nors tai be galo svarbu ir yra vienas iš kertinių tradicinės praktikos akmenų. Vis dėlto oficialiosios medicinos praktikai kalba apie A, B, AB ir 0 kraujo grupes, tuo pripažindami, jog žmonių konstitucija tikrai skiriasi.Tokia individualizavimo stoka oficialiojoje medicinoje varžo ligų diagnostiką. Pavyzdžiui, gydytojai ima suvidurkintus skaičius visiems žmonėms apibūdinti, ir tik kartkartėmis pripažįsta tai, kad vyrai ir moterys smarkiai skiriasi. Sveiko vyro hemo-globino kiekis yra 132-160 g/l. O moters - 120-150 g/l. Jei tyrimai rodo, kad jo kiekis atitinka šias ribas, pacientas paprastai laikomas sveiku, ir gydytojai nesiima jokių veiksmų. O integruotoje medicinoje rimčiau paisoma individo pusiausvyros. Asmuo laikomas sergančiu, jei paaiškėja, kad duomenys nukrypo nuo jo konstitucijai būdingos pusiausvyros, ir paprastai jis iš tiesų serga.